Minime kunigo, istoriko ir kraštotyrininko Jono Reitelaičio 140-ąsias gimimo metines
Jonas Reitelaitis V. Mykolaičio-Putino „Atsiminimuose“, romane „Altorių šešėly“, dienoraščio puslapiuose
Jonas Reitelaitis suvaidino svarbų vaidmenį V. Mykolaičio-Putino gyvenime, tai atsispindi jo „Atsiminimuose“, kūryboje ir dienoraščio puslapiuose.
Seinų kunigų seminarijoje Vinco Mykolaičio-Putino ir Jono Reitelaičio keliai lemtingai susikirto, tai atsiskleidžia rašytojo „Atsiminimuose“ ir romane „Altorių šešėly“.
V. Mykolaitis-Putinas „Atsiminimuose“, skyriuje „Dvasinėj seminarijoj“, rašo:
„Jau antrame kurse buvau priimtas į lavinimosi būrelį, kurio tikslas buvo gilinti tautinį susipratimą, studijuoti Lietuvos istoriją, literatūrą, skatinti literatūrinius ir mokslinius gabumus.
Vienas iš veikliausių būrelio narių buvo klierikas Jonas Reitelaitis, vienu kursu už mane vyresnis. Jis ėjo seminarijos bibliotekininko pareigas, turėjo raktą nuo bibliotekos kambario, kuriame dėl to mes galėjome rinktis ir niekieno netrukdomi svarstyti savo reikalus. (...) „Altorių šešėly“ Reitelaitis vadinamas Jonelaičiu (...)“. Taigi, V. Mykolaitis-Putinas nurodo, jog romano veikėjo Jonelaičio prototipas yra Jonas Reitelaitis.
„Atsiminimuose“ V. Mykolaitis papildo J. Reitelaičio charakteristiką, pateikia žinių iš jo veiklos po seminarijos baigimo: „Reitelaitis, kunigaudamas parapijose, studijavo Lietuvos istoriją, rinko medžiagą parapijų archyvuose, parašė keletą monografijų, tarp jų ir mano gimtosios Gudelių parapijos monografiją. Jau kuris laikas gyvena ir darbuojasi Krikštonyse, rūpinasi bažnytkaimio statyba, gydo žmones vaistažolėmis, labai populiarus ir mylimas. Kaip istorikas bičiuliavosi su prof. K. Jablonskiu. Lankydamasis pas jį, porą kartų atlankė ir mane. Malonu buvo prisiminti senus laikus.“ Iš to galime suprasti, kad V. Mykolaičio-Putino ir J. Reitelaičio santykiai nenutrūko ir po studijų Seinų kunigų seminarijoje, tęsėsi iki gyvenimo pabaigos.
„Atsiminimuose“ aiškiai įvardyta, kad Jonas Reitelaitis pas Vincą Mykolaitį Vilniuje lankėsi du kartus, susitikimų metu prisimindavo „senus laikus“ (t. y. mokslo metus Seinų kunigų seminarijoje), tai patvirtina ir dienoraščio įrašai.
Dviejuose 1961–1962 m. dienoraščio įrašuose V. Mykolaitis-Putinas mini Joną Reitelaitį.
1961 m. vasario 21 d. įrašas: „Neseniai gavau malonų sveikinimo laiškelį iš kunigo Jono Reitelaičio, kuris anais laikais seminarijoje mane globojo ir tą eilėraštį pasiuntė laikraščiui. Ir toliau mano santykiai su spauda stiprėjo jam tarpininkaujant. „Altorių šešėly“ tai atsispindi. Romano Jonelaitis – tai tas pats Jonas Reitelaitis.“ Šiuo įrašu V. Mykolaitis-Putinas dar kartą patvirtina, jog Reitelaitis yra Jonelaičio prototipas ir kad būtent jis skatino kurti. Iš šio dienoraščio įrašo sužinome, kad jie susirašinėjo, J. Reitelaitis pasveikindavo V. Mykolaitį-Putiną svarbiomis progomis.
1962 m. rugpjūčio 10 d. įrašas: „Prisimenu paskutinį J. Reitelaičio atsilankymą į Vilnių birželio mėnesį. Kai buvo gyvas prof. K. Jablonskis, Reitelaitis kartkartėmis jį atlankydavo. Juos, kaip istorikus, rišo bendri interesai ir bičiulystė. Dvejetą kartų buvo užėjęs ir pas mane prisiminti senų laikų. Ir dabar, atlankęs Jablonskio našlę, dukterį ir žentą, panoro dar kartą ir mane pamatyti. Gyventi jau likę nebeilgai. Jis, rodos, jau baigia aštuntą dešimtį.“ [Pastaba: J. Reitelaičiui tuomet buvo 78 m., o mirė jis 1966 m., po ketverių metų].
Šis dienoraščio įrašas atskleidžia, kokį J. Reitelaitį pamatė V. Mykolaitis-Putinas, kaip jis atrodė. Apibūdindamas jį, rašytojas tarsi pateikia J. Reitelaičio paskutinių gyvenimo metų portretą: „Nežmoniškai storas, vos paeina, lipdamas į antrą aukštą, kiekviename laiptely puškuodamas ilsisi. Stebiuosi, kad jis sulaukė tokio amžiaus.“
V. Mykolaitis-Putinas toliau rašo: „Šį kartą jis [J. Reitelaitis] man pasakojo, kaip jis sykį atsilankęs pas Vilniaus arkivyskupą Jalbrzykovskį. Pasirodo, kad arkivyskupas skaitęs „Altorių šešėly“ ir pripažinęs, kad Mazurkovskis – tai jis. Sakėsi, kad būdamas seminarijos viceregensu, žinojo apie mūsų, klierikų, slaptus susirinkimus, tačiau nieko nesakydavęs. Reitelaitis apgailestavęs, kodėl arkiv. anksčiau nepasakęs. Tuomet mes apie jį būtume kitaip galvoję ir jo paveikslas mano romane būtų išėjęs kitoks. Labai abejotina, ar galima tikėti Jalbrzykovskio žodžiais. Kaip ten bebūtų, dabar apgailestauju, kad į Mazurkovskio-Jalbrzykovskio paveikslą įkomponavau užgaulių gyvam prototipui bruožų. Taip dažnai atsitinka, kai imi medžiagą iš gyvenimo, iš realių žmonių ir santykių.“
Šis dienoraščio įrašas dar kartą patvirtina romano „Altorių šešėly“ pirmosios dalies „Bandymų dienos“ autobiografiškumą.
Taigi, iš dienoraščio puslapių sužinome, kad du kartus J. Reitelaitis buvo apsilankęs Vilniuje pas V. Mykolaitį-Putiną: vieną kartą 1962 m. birželio mėnesį, kada kitą kartą – tiksliai nežinoma. Jeigu paskutinį kartą, kaip nurodo rašytojas, Reitelaitis jį Vilniuje aplankė 1962 m. birželio mėnesį, vadinasi, kitas kartas buvo anksčiau, prieš šį susitikimą. Tad gal ir nebuvo artimi bičiuliai, bet vis dėlto dienoraštis paliudija, kad bendrystė nebuvo nutrūkusi. Susitikimų metu prisimindavo mokslo metus Seinų kunigų seminarijoje.
Jonas Reitelaitis romane „Altorių šešėly“
Pirmoje romano „Altorių šešėly“ dalyje „Bandymų dienos“ J. Reitelaitis yra veikėjo Jonelaičio prototipas. Kaip buvo minėta, tai rašytojas V. Mykolaitis-Putinas yra patvirtinęs ir „Atsiminimuose“, ir dienoraščio puslapiuose.
Romano „Altorių šešėly“ I dalies V skyriuje Jonelaitis pristatomas kaip „seminarijos bibliotekos knygininkas“, „stiprus, bet ir labai atsargus, mokėjęs įgyti net rektoriaus pasitikėjimo, lietuvių šulas“, buvo pelnęs seminaristų pagarbą („į Jonelaitį ir dar kelis kitus jau ir jie žiūrėjo su pagarba.“), pasižymėjo drąsa, kritiškumu („Jonelaitis net gana aštriai ėmė kritikuoti daugelį seminarijos dalykų ir profesorių.“).
XII skyriuje Jonelaitis vaizduojamas kaip atsargus, perprantantis situaciją ir objektyviai ją vertinantis: „Vakarėlis tarp Kalėdų ir Užgavėnių, kai lietuviai su lenkais lenktyniaudavo, kas geriau pasirodys. Varnėnui atėjo į galvą mintis padeklamuoti Maironio eilėraštį „Skausmo balsas“. Jonelaitis tam priešinosi: „Vis dėlto tai pavojinga“ (...). Varnėnui pradėjus skaityti, „reikšmingais žingsniais persimetė netoli nuo jo sėdį Jonelaitis ir Sereika.“
Jonelaitis Varnėnui dėl išvarymo: „ – Čia daugiausia kalti tavo neišmintingi išsišokimai, – apgailestaudamas prikaišiojo Jonelaitis. – Tas deklamavimas jokios naudos niekam nedavė, tik parodė jiems, kad tu esi „maištininkas“. Ir pradėjo uostinėti. Štai ir suuostė. Mes turime būti atsargūs ir be reikalo neduoti progos prikibti. Nes kitaip visus išmėtys, ir kam bus iš to naudos?“
Romane Jonelaitis buvo artimas Liudui Vasariui savo požiūriu į seminarijos gyvenimą (tikėtina, kad ir gyvenime J. Reitelaitis V. Mykolaičiui-Putinui). Jis atpažindavo seminaristuose neramią kūrėjų dvasią (Liudo Vasario ir Jonelaičio dialogo sode metu Jonelaitis užsimena pastebėjęs Vasario neramumą seminarijoje: „ – Tai ką? Ne visai rimsti seminarijoje?“); skatino lavintis, domėtis mokslu, literatūra, visuomeniniu gyvenimu („skaityti, lavintis, susidomėti kokia nors mokslo šaka ar literatūra, ar visuomenės darbu.“).
Tai ryšku romano „Altorių šešėly“ I dalies X skyriuje, kai Jonelaitis skatina Vasarį kurti ir įtraukia į slaptos klierikų draugijos („Šviesos“ kuopelės) veiklą. Vasaris tapo „Šviesos“ kuopelės nariu, kurios pirmininkas buvo Jonelaitis: „Kitą dieną Jonelaitis vėl nusivedė Vasarį į biblioteką, kur buvo Petras Varnėnas ir Matas Sereika, ir buvo paskelbtas „Šviesos“ kuopelės [ slaptos lietuvių klierikų draugijos] nariu, kurios pirmininkas yra Jonelaitis.“ Jis paprašė Vasarį atnešti, ką yra parašęs. Kai po poros dienų Vasaris nunešė eilėraščius, Jonelaitis „pažadėjo juos parodyti vienam žmogui, kuris daugiau apie tai nusimanąs, ir pranešti Vasariui jo nuomonę.“ Po kiek laiko parodė savaitraščio numerį, kuriame buvo išspausdintas Vasario pirmasis eilėraštis.“ Tai buvo eilėraštis „Sursum corda“ [„Aukštyn širdis“].
Šiame skyriuje paminima dar viena autobiografijos detalė, jog J. Reitelaitis yra parašęs Gudelių parapijos istoriją: „Vasaris žinojo, kad Jonelaitis jau buvo išspausdinęs vienos parapijos istorinę monografiją, ir dėl to žiūrėjo į jo „bandymą“ su pagarba.“
Jonelaitis, kaip skatinantis Vasarį kurti, vaizduojamas ir „Altorių šešėly“ I dalies XVI skyriuje: „Tą patį vakarą klierikas Jonelaitis, sutikęs Vasarį sode, papasakojo, kad gavo laišką nuo Varnėno. „ – Man irgi patinka tavo paskutinės eilės. Rašyk toliau, ir tiek! – padrąsino jį pirmininkas.“
Labai svarbi Liudo Vasario (taip pat ir rašytojo V. Mykolaičio-Putino), kaip pradedančio kūrėjo, gyvenime buvo J. Reitelaičio suorganizuota kelionė į Vilnių. „Altorių šešėly“ I dalyje, XVII skyriuje, rašoma, jog Jonelaitis pakvietė paskutinių savo atostogų metu važiuoti traukiniu į Vilnių, aplankyti Trakus. Jonelaitis stengėsi supažindinti Vasarį su platesniu nei seminarijos gyvenimu, suteikti jam įkvėpimo: „Man tai įdomu kaip istorijos mėgėjui, o tau sukels daug minčių ir jausmų. Turėsi naujų įspūdžių ir temų eilėms.“
Po 2 atostogų savaičių Vasaris nuvyko pas Jonelaitį ir jie kartu išvyko į Vilnių. Jonelaitis ne tik stengėsi suteikti naujų patirčių, bet ir dalijosi savosiomis: „Jonelaitis, jau ne kartą važinėjęs traukiniu ir daugiau prityręs, pasakojo jiems visokių atsitikimų.“ Perspėjo, kad, būdamas kunigu, jis visada bus išskirtas iš kitų: „– Yra žmonių, kuriems niekad nėra malonu matyti kunigą, ir jie visuomet stengiasi juo nusikratyti. Nešiodamas sutaną, brolau, tu ne kartą būsi išskirtas iš žmonių ir gyvenimo be jokios kitos priežasties ir kaltės.“
Kelionė į Vilnių buvo įsimintina, nes lankė žymias Vilniaus vietas, tarp jų ir Aušros Vartų Motiną, Trakus. Šios išvykos metu Jonelaitis atskleidžiamas kaip patriotas, lietuvių kalbos gynėjas, besisielojantis dėl lietuvybės: „Mums, atgimstančios Lietuvos vaikams, belieka pilių griuvėsiai.“ Jonelaitis piktinosi: „ – Tai iš čia, - tarė klierikas Jonelaitis, rodydamas Vyskupų rūmus, - eina aplinkraščiai ir dekretai, naikindami „pagonišką“ lietuvių kalbą ir kruvinomis riaušėmis norėdami ją išguiti iš bažnyčių.“
Kelionės pabaigoje Jonelaitis dar kartą priminė Liudui Vasariui, kad kelionės įspūdžiai turėtų nugulti ant popieriaus lapo: „ – Na, Liudai, dabar žiūrėk, kad parašytum ką nors apie Vilnių. Minčių ir jausmų čia galėjai pasisemti kiek tik norėjai, - kalbėjo Jonelaitis, kraustydamas savo lagaminėlį.“ Sugrįžę į seminariją, jie vėl paniro į kuopelės „Šviesa“ veiklą.
Svarbus momentas Vasario gyvenime – tėviškėje išleistuvės, kuriose taip pat dalyvavo ir jau įšvęstas į kunigus Jonelaitis („Altorių šešėly“, I dalis, XXII skyrius).
Taigi, Jonelaitis suvaidino svarbų vaidmenį Liudo Vasario gyvenime, buvo kartu visais svarbiais gyvenimo momentais. Kadangi romano „Altorių šešėly“ I dalis „Bandymų dienos“ turi autobiografiškumo bruožų, galima teigti, kad ir V. Mykolaičio-Putino gyvenime, ypač studijų Seinų kunigų seminarijoje laikotarpiu, J. Reitelaitis suvaidino svarbų vaidmenį jo, kaip bręstančio rašytojo, kelyje.
Remiantis V. Mykolaičio-Putino „Atsiminimais“, dienoraščio įrašais, romanu „Altorių šešėly“, galima teigti, kad rašytojas, prisimindamas J. Reitelaitį, labiausiai akcentuoja, kokį svarbų vaidmenį jis suvaidino mokymosi Seinų kunigų seminarijoje laikotarpiu: paskatino kurti, buvo veikėjo Jonelaičio prototipas romane „Altorių šešėly“, atliko svarbų kraštotyrinį, istorinį tiriamąjį darbą. Jeigu romane „Altorių šešėly“ matome jauno, veržlaus, aktyvaus visuomenininko, lyderio portretą, tai dienoraščio puslapiuose – jau garbaus amžiaus Jono Reitelaičio paveikslą. Šios dvi J. Reitelaičio pusės susijungia V. Mykolaičio-Putino „Atsiminimuose“. Taip mes galime susidaryti visuminį Jono Reitelaičio portretą.
Straipsnį parengė V. Mykolaičio-Putino muziejaus vyr. muziejininkė Valė Klesevičienė
