2025 m. kovo 4 dieną Marijampolės krašto muziejus netradiciškai pakvietė paminėti Šv. Kazimierą ir Užgavėnes: vyko Lietuvių kalbos dienų renginys – konferencija „Jonas Jablonskis ir Žemaitės raštai“.
Džiaugiamės Marijampolės inteligentais bei Šv. Cecilijos gimnazijos, Rygiškių Jono gimnazijos, Marijonų gimnazijos moksleiviais ir juos lydėjusiais mokytojais, kurie tokią dieną pasirinko skirti dėmesį mūsų lietuvių kalbai ir literatūrai, o svarbiausia – su Marijampole susijusiems iškiliems veikėjams: kalbininkui Jonui Jablonskiui, kuris mokėsi Marijampolės gimnazijoje, pavadintoje jo slapyvardžiu, bendradarbiavo su Andriumi Bulota, leidžiant „Žemaitės raštus“, bei rašytojai Žemaitei, kuri paskutinius savo gyvenimo mėnesius turiningai praleido Marijampolėje ir garbingai čia buvo palaidota, o Bulotų puoselėtas rašytojos atminimas tebepuoselėjamas ir dabar.
Konferencijos dalyviai galėjo susipažinti su straipsnių bei leidinių, pristatančių kalbininko Jono Jablonskio ir rašytojos Žemaitės veiklą, paroda (joje pateikiami Lietuvių kalbos instituto, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus leidiniai) bei išgirsti įdomius mokslininkių parengtus pranešimus, kurie atskleidė sudėtingą Raštų rengimo specifiką bei Jono Jablonskio ir Žemaitės įtaką bei pagarbą vienas kitam.
Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, žurnalo „Bendrinė kalba“ vyriausioji redaktorė dr. Vilija Sakalauskienė pranešime „Žemaitė Jono Jablonskio gyvenime ir darbuose“ kalbėjo apie sudėtingą ir atsakingą Jono Jablonskio gyvenimą, kalbinę veiklą, Žemaitės kaip gyvosios kalbos saugotojos suvokimą, reikšmingą indėlį rašytojos kūrybiniame kelyje.
Humanitarinių mokslų daktarė, LLTI Moderniosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Ramunė Bleizgienė pranešime „Jonas Jablonskis ir pirmieji Žemaitės Raštai“ akcentavo P. Leono, J. Jablonskio ir A. Bulotos bei kitų vaidmenis leidžiant Žemaitės raštus, pabrėžė, kad Žemaitei susiformuoti buvo reikalingas kolektyvinis veikėjas, J. Jablonskis naudojosi Žemaite kaip gyvuoju šaltiniu, skatino jos pasitikėjimą.
Mykolo Riomerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto lektorė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Leidybos skyriaus vyriausioji redaktorė Ilona Čiužauskaitė pranešime „Paskutiniai Žemaitės raštai: ar skaitome autentiškesnę Žemaitę?“ aptarė ne tik paskutiniuosius, leidyklos „Žara“ išeistus Žemaitės „Raštus“, bet ir juos lygino su 1948, 1956–1957 m. „Raštų“ leidimais, iškeldama autorizavimo išsaugojimo ir atsisakymo problemą, pateikdama motyvuotų ir nemotyvuotų Žemaitės kalbos taisymų pavyzdžius bei pabrėždama, jog Žemaitės „Raštų“ redagavimas rodo ir lietuvių bendrinės kalbos raidą.
Projekto vadovė ir konferencijos moderatorė, vyresnioji muziejininkė Valė Klesevičienė dėkojo lektorėms už įdomius pranešimus, muzikinę programą atlikusiems Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijos 10 b klasės moksleiviams: Luknei Šlekytei (violončelė) ir Joviui Jočioniui (fortepijonas) bei jų mokytojoms Irenai Valiulienei, Daivai Varževičienei; partneriams: Lietuvių kalbos institutui (direktorei dr. Albinai Auksoriūtei, mokslininkei Vilijai Sakalauskienei), Marijampolės Petro Kriaučiūno viešajai bibliotekai (direktorei Daivai Kirtiklienei, bibliografei Loretai Skinkienei), Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijai (direktoriaus pavaduotojai ugdymui Loretai Dambauskienei), Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijai (direktoriui Vilhelmui Petkevičiui, mokytojai Kristinai Jasinskienei, renginių organizatorei Ramutei Straigienei, muziejaus vedėjai Juditai Zubavičienei).
Dėkojame Marijampolės savivaldybei, iš dalies finansavusiai projektą, bei Mantingos labdaros ir paramos fondui, kuris visus konferencijos dalyvius vaišino Užgavėnių skanumynais.
