Pradedame ciklą trumpų pasakojimų apie garsiausias Užnemunės ir Suvalkijos moteris!
Kodėl ne apie sūduves? Gaila, bet XIII amžiuje sūduvių gentis kryžiuočių buvo sunaikinta ir šios žemės ištuštėjo. Dalis likusių sūduvių pabėgo į Lietuvą, dalis buvo ištremti į Sembą prie Baltijos jūros. Archeologų dėka žinome, tik kaip rengėsi ir puošėsi sūduvės, kokius darbus dirbo, kokius įrankius bei namų apyvokos daiktus naudojo ir kaip buvo laidojamos...
Senieji rašytiniai šaltiniai dažniausiai rašo apie kovas ir pagoniškus papročius. Ir apie sūduvių moterų... girtuoklystę sulig vyrais. Štai Kasparas Hennenbergeris 1576 metais rašo, kad vyresnybė atvykus svečiams „liepė dar pasipuošusioms sūduvių moterims pašokti, o kad būtų linksmesnės ir smagesnės, įsakė duoti joms, k a i p į p r a s t a, statinę alaus”. Šoko dešimt moterų, kurios netgi pareikalavo, kad alų galėtų išgerti vienos be vyrų...
Tai ne vienintelis istorinis tekstas. Visgi, tikėtina, kad ir tais laikais moterys laikė „tris namo kampus”, o sūduvių moterų apranga, papuošalai tikrai kelia pasigėrėjimą. Tuo įsitikinti galite Suvalkų apskrities muziejaus ekspozicijoje, o po kurio laiko galėsite ir mūsų muziejaus atnaujintoje ekspozicijoje.
Anot Suvalkų apskrities muziejaus direktoriaus Jerzy Brzozowski’o, sūduvių gentis tikrai nebuvo „laukinė”, kaip kartais sakoma, bet civilizuota ir naudojusi visus to meto pasiekimus.
Pirmoji garsi ir savarankiška Užnemunės moteris buvo Konstancija Butlerienė iš Vodinskių. Ištekėjusi už Gotardo Vilhelmo Butlerio ji susilaukė penkių vaikų. Po vyro mirties ji tapo Prienų seniūne. Karalius jai atidavė valdyti Naujadvario, Perstumo, Pšelomo girias su Kamienos, Ostrovo, Chodorovkos, Volkušo bei Pamario palivarkais (ūkiniais dvarais). Jos pagrindine gyvenamąja vieta buvo Gardinas. Kaip rašo amžininkai, ten ji turėjo prabangius rūmus.
Rašoma, kad ji buvo „judri ir veikli”. Plėtojo liejybos verslą, jos valdymo laikais veikė net aštuonios rūdos kasimo ir geležies lydymo verslovės. Turėjo keturias deguto virimo krosnis, kurias nuomavo pirkliams. Kirto miškus ir pardavinėjo medieną. Galima sakyti, kad ji prisdėjo prie vienuolių kamaldulių įsikūrimo Vygruose, nors vėliau susikirtus verslo reikalams ilgai su jais bylinėjosi.
Konstancija Butlerienė buvo ir mecenatė. Skyrė lėšų ivairiems Gardino vienuolynams bei bažnyčioms. Ypač rėmė Šv. Brigitos vienuolyną, kurios vyresniąja tuo metu buvo grafienės sesuo Aleksandra Vodinska. Įdomus faktas – grafienė savo testamente pareiškė norą, kad būtų palaidota atskirai nuo vyro... Šv. Brigitos vienuolyne. Savarankiška norėjo likti ir po mirties.
Gaila, bet XIX a. pradžioje carui uždarius vienuolyną ir pavertus jį kalėjimu, neišliko grafienės Konstancijos Butlerienės kapo. Pražuvo ir lotyniškas užrašas: „Butlerių vardas gerai žinomas pasaulyje, tačiau Keliautojas teišvys tik šiuos uždegtus lemtingos mirties šešėlius”. Dabar vienuolynas ir bažnyčia priklauso seserims nazarietėms. Grafienės Konstancijos Butlerienės portretas saugomas Minsko muziejuje.
Teksto autorius Arūnas Kapsevičius
