Po 1863 metų sukilimo Kvietiškio dvaras, buvęs už 3 varstų nuo Marijampolės, buvo padovanotas jos malšintojui grafui Fiodorui Bergui. Pastarasis tą dvarą išnuomavo Didvyžių dvaro savininkui Geištorui.
1868 m. rugpjūčio 11 d. naktį Marijampolėje kilęs didelis gaisras, jo padaryti nuostoliai, labai paskatino naujų pastatų statybą. Architektūros ir statybos istorikas Algimantas Miškinis remdamasis archyve saugomais dokumentais rašo, kad jo metu „miestas labai išdegė“, „buvo didelis gaisras“, „ypač nukentėjo žydų rajonas“, „labai nukentėjo ligoninė“, „sudegė labai daug namų, ištisos gatvės, kur gyveno daugiausiai žydai“ ir pan. Taip stipriai miestui nukentėjus, įvairioms įstaigoms pritrūko patalpų. Labai skubant, imtasi sudarinėt miesto reguliavimo projektą. Per tą skubėjimą projekte padaryta klaidų- nesunumeruoti kvartalai, kai kurie jų – naujieji- per dideli. Nors jau tuomet klaidos buvo pastebėtos, tačiau buvo skubama atstatyti miestą, tad 1869 m. rugpjūčio 21 d. šį projektą caras patvirtina.
Teritorija, kurioje išaugo taip reikalingi miestui pastatai ir kurie mus domina, prieš tai priklausė marijonų vienuolynui ir tuo metu buvo miesto pakraščiuose. Carinė valdžia tas žemes po sukilimo paėmė. Buvo atimta pieva – Tabūnėlis, trys laukai po keliolika margų- vienas tarp miesto ir Degučių, antras šalia Prienų kelio ir trečias iš pietų krašto šalia miesto. „Tą žemę marijonai išdalino į tam tikrus sklypus. Ant tų ėmė statytis žmonės namus ir taip ėmė darytis miestas“. („Marijampolės kunigų marijonų vienuolynas“, kun. Dr. Jonas Totoraitis, 1924, Marijampolė, „Šešupės“ knygyno spaustuvė.)
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos bylos tiesiogiai susijusios su nagrinėjamų pastatų istorija. Iš kart reikia pasakyt, kad pastatų projektų jose nėra. Viena byla skirta Tomo Dylevskio, o kita Zenono Geištoro sklypams ir juose statomiems namams. Susirašinėjimas apima laikotarpį nuo 1873 m. iki 1877 m.
Iš dokumentų sužinome, kad Marijampolės apskrities viršininkas 1873 m. spalio 4 d. pranešę, jog Kvietiškio valsčiaus gyventojas Tomas Dylevskis prašo leidimo mūrinio namo statybai jo turimame sklype, kuris yra Marijampolėje, Varšuvos gatvėje, anksčiau Nr. 38, o dabar Nr. 222. Be vieno aukšto mūrinio namo ten ruoštasi statyti ir pagalbinius medinius pastatus. Projektą patikrino ir patvirtino architektas Boguckis su sąlygą, kad statomo pastato stogas bus dengtas skarda ir statybai bus naudojamos kokybiškos medžiagos.
Įdomu tai, kad toje pačioje byloje, o ji vadinasi „ Dėl Tomo Dylevskio mūrinio namo statybos Marijampolės mieste“ rašoma ir apie Zenonui Geištorui skirtą sklypą Nr. 220. Jis taip pat ruošėsi statybai, 1877 m. birželio 12 d. suderintas jo dviejų aukštų namo statybos planas. Rugpjūčio 12 d. Suvalkų gubernijos inžinierius ir architektas informavo gubernijos administracinį skyrių grąžinąs, dviejų aukštų namo, kuris bus statomas Varšuvos gatvėje, techniškai patikrintą planą. Sužinome, kad dar 1871 m. balandžio 6 d. Kvietiškio valsčiaus gyventojui Tomui Dylevskiui buvo suformuotas sklypas iš vienuolynui priklausiusios žemės, skirtos naujai reguliuojamam miesto plėtimui. T. Dylevskis ketino statyti mūrinį vienaaukštį namą, kurio planas taip pat buvo patvirtintas. Paaiškėja, kad Dylevskis 1871 m. gavęs sklypą, pasirašė sutartį, kurios 2 straipsniu jis buvo įpareigotas per 5 metus nuo sutarties sudarymo, skirtame sklype pastatyti mūrinį namą, gi pagal tos pačios sutarties 4 straipsnį jis neturėjo teisės kam nors perleisti sklypo, nepastatęs jame pastato. Teisinis sklypo perleidimo Z. Geištorui (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar pan.) pagrindas neaiškus.
Marijampolės miesto burmistras rekomendavo 2500 rublių paskolą Didvyžių dvarininkui Zenonui Geištorui iš „miesto kapitalų“, statybos užbaigimui pagal patvirtintą vieno aukšto namo planą sklype Nr. 221 (buvęs numeris 37 ). Tai pasiūlytą gubernijos valdybai 1876 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 2522 ir prašoma Geištorui paskolos bei leisti statyti dviejų aukštų mūro namą gretimame sklype Nr. 220 ( 38 ). Kaip ir rašyta, peripetijų namų statybos reikalu nežinom, tačiau tampa aišku, kad Geištoras perėmė Dylevskio sklypą.
Marijampolės apskrities valdyba 1876 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 17562 „pasiūlė“ burmistrui Žilinskui paaiškinti, kodėl Goštautui prašoma paskola ir kodėl dvarininkas pradėjo valdyti Dylevskio sklypą. Ten rašoma, kad „iki dabar“ atsakymo negauta, o Goštautas savo lėšomis baigiąs statyti dviejų aukštų mūrinį namą sklype Nr. 38 (220)(tai yra T. Dylevskio sklype !)
Taip pat rašoma, kad mieste yra didelė patalpų teismo įstaigoms stoka, o Geištoro pastatyto namo vieta ir dydis yra labai tinkamas 2-jam Suvalkų apskrities taikos teismui ir butui šio teismo pirmininkui.
Byloje „Dėl Zenono Geištoro mūrinio namo statybos Marijampolės mieste“ rašoma, kad 1873 m. spalio 4 d. Z. Geištorui duotas leidimas statyti vieno aukšto namą sklype Nr. 221 (buvęs numeris 37). Minėtuose dokumentuose minimi trys sklypų numeriai 220, 221, 222. Ar tai klaida neaišku.
Arčiau miesto centro stovi žydų Rozenbergų namas, kuriame nuo 1911 m. veikė kinematografas. Jo adresas tuo metu buvo- Varšuvos gatvė numerį 223. Tuo metu šalia buvusiame name, kurį pastarė Geištoras, veikė Suvalkų gubernijos 2-sis apskrities Taikos suvažiavimas (teismas). Jo pirmininkas ten turėjo butą ir skundėsi, kad „...veikiantis kinematografo motoras kelia didelį triukšmą, kad net dreba langų stiklai kabinetų ir butų“ ir pan.
Kuriais metais teismas įsikūrė pastatytuose pastatuose nežinome, o „Lenkijos ir kitų slaviškų kraštų geografinis žodynas“ (Slownik Geograficzny Krolestwa Polskiego i innich krajow slowianskich) išleistas Varšuvoje 1885 m. rašo, kad Marijampolėje veikė II apskrities taikos teisėjų suvažiavimas ir III taikos teismas Prienams. (II okręg zjazdu sędziow pokoju i sąd pokoju III okręgu dla M. i Pren).
Artimiausioje aplinkoje taip pat vyko pokyčiai : 1875-1892 m. sukurtas geometriškai išplanuotas ir taisyklingai apželdintas Marijampolės miesto parkas remontuojami tiltai per upelius, žibintai visame mieste. Amžių sandūroje miesto sode augo 16 medžių, mieste veikė 15 žibintų, remontuoti 3 tiltai Kalvarijos, Varšuvos, Bažnyčios gatvėse.
Straipsnio autorius Rimvydas Urbonavičius
