Kodėl šis ciklas ne apie sūduves? Gaila, bet XIII amžiuje sūduvių gentis kryžiuočių buvo sunaikinta ir šios žemės ištuštėjo. Dalis likusių sūduvių pabėgo į Lietuvą, dalis buvo ištremti į Sembą prie Baltijos jūros. Archeologų dėka žinome, tik kaip rengėsi ir puošėsi sūduvės, kokius darbus dirbo, kokius įrankius bei namų apyvokos daiktus naudojo ir kaip buvo laidojamos...

Senieji rašytiniai šaltiniai dažniausiai rašo apie kovas ir pagoniškus papročius. Ir apie sūduvių moterų... girtuoklystę sulig vyrais. Štai Kasparas Hennenbergeris 1576 metais rašo, kad vyresnybė atvykus svečiams „liepė dar pasipuošusioms sūduvių moterims pašokti, o kad būtų linksmesnės ir smagesnės, įsakė duoti joms, k a i p   į p r a s t a, statinę alaus”. Šoko dešimt moterų, kurios netgi pareikalavo, kad alų galėtų išgerti vienos be vyrų...
Tai ne vienintelis istorinis tekstas. Visgi, tikėtina, kad ir tais laikais moterys laikė „tris namo kampus”, o sūduvių moterų apranga, papuošalai tikrai kelia pasigėrėjimą. Tuo įsitikinti galite Suvalkų apskrities muziejaus ekspozicijoje, o po kurio laiko galėsite ir mūsų muziejaus atnaujintoje ekspozicijoje.

Anot Suvalkų apskrities muziejaus direktoriaus Jerzy Brzozowski’o, sūduvių gentis tikrai nebuvo „laukinė”, kaip kartais sakoma, bet civilizuota ir naudojusi visus to meto pasiekimus.

Pirmoji garsi ir savarankiška Užnemunės moteris buvo Konstancija Butlerienė iš Vodinskių. Ištekėjusi už Gotardo Vilhelmo Butlerio ji susilaukė penkių vaikų. Po vyro mirties ji tapo Prienų seniūne. Karalius jai atidavė valdyti Naujadvario, Perstumo, Pšelomo girias su Kamienos, Ostrovo, Chodorovkos, Volkušo bei Pamario palivarkais (ūkiniais dvarais). Jos pagrindine gyvenamąja vieta buvo Gardinas. Kaip rašo amžininkai, ten ji turėjo prabangius rūmus.
Rašoma, kad ji buvo „judri ir veikli”. Plėtojo liejybos verslą, jos valdymo laikais veikė net aštuonios rūdos kasimo ir geležies lydymo verslovės. Turėjo keturias deguto virimo krosnis, kurias nuomavo pirkliams. Kirto miškus ir pardavinėjo medieną. Galima sakyti, kad ji prisdėjo prie vienuolių kamaldulių įsikūrimo Vygruose, nors vėliau susikirtus verslo reikalams ilgai su jais bylinėjosi.

Konstancija Butlerienė buvo ir mecenatė. Skyrė lėšų ivairiems Gardino vienuolynams bei bažnyčioms. Ypač rėmė Šv. Brigitos vienuolyną, kurios vyresniąja tuo metu buvo grafienės sesuo Aleksandra Vodinska. Įdomus faktas – grafienė savo testamente pareiškė norą, kad būtų palaidota atskirai nuo vyro... Šv. Brigitos vienuolyne. Savarankiška norėjo likti ir po mirties.

Gaila, bet XIX a. pradžioje carui uždarius vienuolyną ir pavertus jį kalėjimu, neišliko grafienės Konstancijos Butlerienės kapo. Pražuvo ir lotyniškas užrašas: „Butlerių vardas gerai žinomas pasaulyje, tačiau Keliautojas teišvys tik šiuos uždegtus lemtingos mirties šešėlius”. Dabar vienuolynas ir bažnyčia priklauso seserims nazarietėms. Grafienės Konstancijos Butlerienės portretas saugomas Minsko muziejuje.

Žymiausia ir dėl savo darbų svarbiausia mūsų miestui bei kraštui moteris – grafienė Pranciška Butlerienė iš Ščukų. 1710 m. karalius Augustas II-sis pavedė valdyti Prienų seniūniją grafui Markui Antonijui Butleriui ir jo žmonai Pranciškai. Pranciška Ščukaitė gimė XVII a. 8 deš., tikslesni gimimo metai kol kas nėra žinomi. Kadangi jos globėja buvo šv. Pranciška Romietė, minima kovo 9 d., galimai ir pati Pranciška yra gimusi kovo mėnesio pradžioje, nes didikų vaikai tuo metu buvo krikštijami tuoj pat po gimimo.

Jos sutuoktinis paveldėjo keletą dvarų, vienas jų – Radžiecino (Lenkija), kurio pilyje ilgą laiką gyveno jaunavedžiai. Už šešių kilometrų buvo naujai įkurtas Franopolio (Frampolio) miestas, pavadintas žmonos vardu. Markas Antonijus buvo Drohičino seniūnu (senoji Palenkės sostinė, dabar – Bialystokas), tačiau po vestuvių šią vietą pardavė už 60 000 to meto zlotų. Taip atsirado lėšų naujiems dvarams bei miestams (Staropolei) kurti. Vienas iš jų – Kvietiškio dvaras, kuris kaip ir kiti turėjo ūkinę reikšmę, skirtas auginti javams. Jiems priklausė ir Sarnakų miestas bei Klimčysė (Lenkija) su aplinkinėmis žemėmis. Žinoma, kad Klimčysės rūmuose grafai praleido kelis metus. Gyveno ir Butlerių tėvonijoje Miedznos miesto (Lenkija) pilyje. Taip pat Prienų rūmuose, kurie buvo atstatyti, tačiau jau tik mediniai. Beje, čia vyko Pranciškos anūkės, taip pat Pranciškos vestuvės, kuriose dalyvo didikai iš visos šalies. Grafai dar valdė Siponių, Vaizbūniškių dvarus, Vytogalos seniūniją ir t.t. bei turėjo mūrinį namą Varšuvoje Medaus gatvėje.

Pati Pranciška paveldėjo Aukštdvario dvarą (Kėdainių raj.) ir po vyro mirties iš jo skyrė piniginę paramą Marijampolės marijonams. Kaip skelbia legenda – ji ėjo iš Kvietiškio dvaro ir kalbėjo rožinį, ten kur baigė, pastatė medinę bažnyčią bei medinį vienuolyną, pakvietė marijonų vienuolius čia įsikurti. Marijampolės pradžia galime laikyti 1752 m., kai pirmą kartą paminėtas Marijampolės vardas arba 1738 m., kai paminėta Starapolė, šalia buvęs miestelis, kurie nuo 1792 m. tapo viena. Ši iškili moteris puikiai tvarkėsi su turimomis žemėmis, dvarais, o jos nuopelnai mums nekelia abejonių. Mirė 1769 m., kur palaidota nežinoma, tikėtina Miedznoje.
Ar gyveno Kvietiškio dvare? Lankėsi ir nakvojo ne kartą, tai rodo istoriniai įvykių aprašymai bei laiškai, tačiau Kvietiškio dvaras nebuvo grafienės rezidencija. Netgi, tapus našle. Ji buvo aktyvi moteris, todėl sėdėti to meto užkampyje būtų buvę pražūtinga ir politine, ir verslo prasme. Juk kilusi iš įtakingų Ščukų ir nutekėjusi į ne mažiau įtakingą Butlerių giminę...

Pirmoji – Liudvika Tiškevičienė, Žemaitijos kašteliono Stanislovo Antano Tiškevičiaus našlė. Valdė Ivoniškio dvarą (Gudeliuose), po to jį prijungė prie Balbieriškio dvaro. 1808 m. ji tapo Varšuvos Kunigaikštystės Marijampolės pavieto Marijampolės Seimelio nare... Vienintelė moteris tarp 68 Seimelio narių, su balsavimo teise! Šio istorinio fakto šaltinis – leidinys „Dainos skirtos lenkų kariuomenės kareiviams” (1809 m.), atrastas Daliaus Viliūno. Dainų autorius rotmistras Hiacintas Jablonskis leidinyje dėkoja Seimeliui už finansavimą ir išvardija visus garbinguosius Seimelio narius. Marijampolės krašto muziejuje yra saugomas originalus Liudvikos Tiškevičienės testamentas, su jos antspaudu ir parašu, rašytas Balbieriškyje bei patvirtintas Marijampolėje.

Antroji – Prienų seniūno artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos žmona grafienė Ana Cetner (K. N. Sapiega valdė Prienų seniūniją po grafų Butlerių). Tai buvo jos antroji santuoka, pirmasis vyras – Lietuvos didysis maršalka Juozapas Sanguška. Ana antrą kartą ištekėjo 1784 m., tačiau, pagyvenusi santuokoje metus, nusprendė skirtis. Skyrybos truko iki 1788 m. Kol pavyko išsiskirti, jai teko kelis metus gyventi Kvietiškio dvare. Po to Ana Cetner ištekėjo už Kajetano Potockio, o pastarajam mirus, už Prancūzijos karo veikėjo Šarlio Eženo Lotaringiečio Lambesko princo. Mirė būdama 49 metų amžiaus.

Trečioji – kepėja Chana Felkova Makdicha. Ji – vienintelė moteris, kuri turėjo verslą, tarp 204 prekybininkų, amatininkų ir pirklių, įrašytų į „Sąrašą miesto (t.y. Marijampolės) piliečių mokesčių, kurie turi būti sumokėti sausio ir liepos mėnesiais” 1824-1826 m. Dokumente ji neminima kaip našlė, nes tokių atvejų pasitaiko, bet yra savarankiška duonos kepėja, kuri pati atsako už verslą ir mokamus mokesčius bei yra miesto pilietė.

1807 m. panaikinama baudžiava ir valstiečiai įgyja laisvę, pradeda dirbti sau ir mokėti mokesčius, o ne eiti lažą dvare bei atlikinėti kitas prievoles ir darbus. Tuo metu vedybos vyko be jokių išskaičiavimų, nes jeigu vienas ūkis turėjo vienu grėbliu, o kitas – viena šake daugiau... nebuvo tikros turtinės nelygybės. Dauguma vedybų vyko iš meilės, visgi meilę tuo metu suprato kiek kitaip nei šiandien, tai buvo labiau pagarba vienas kitam, bendras gyvenimas, bendri darbai, todėl sociologai tyrinėję tuos laikus turi pavadinimą – „neromantiška meilė”.

Gyvenimas tuo metu virė kaimo bendruomenėje ir jaunikį ar jaunąją galėjai pasirinkti tik iš savo ar aplinkinių kaimų. Dar reikėjo „išbraukti” visus artimus giminaičius. Bendruomenė žiūrėjo, kad besituokiantys jau būtų „brandaus amžiaus”, sveiki, nes jaunavedžiai tapdavo nauju ūkiu kaime. Tam reikėjo ir žemės, ir trobos, ir galvijų bei darbinės patirties.

Jauna pora tampa gaspadoriumi ir gaspadine. Kartu jie pragyvendavo apie dvidešimt metų. Tai reiškė, kad moteris galės pagimdyti apie penkis vaikučius, tačiau didelis vaikų mirtingumas leis išauginti du, o geriausiu atveju – tris vaikus. Retas atvejis, kad pas save reikės karšinti kažkurio mamą ar tėvą (trumpa gyvenimo trukmė). Ūkyje buvo darbų pasidalijimas ir bendras visų iškilusių problemų sprendimas. Iki vedybų nei vyras nei žmona negalėjo nukrypti nuo bendrystės. Kitaip laukė bausmė.

Trumpai – apie terminą „Suvalkija”. Mes gyvename istorinėse Sūduvos žemėse, bet esame etniniai suvalkiečiai. Suvalkijos vardas kilęs nuo Suvalkų miesto, kurio lietuvišką kilmę pripažįsta ir lenkų kalbininkai (-susivilkę-). Prie mūsų krašto (ne miesto) vardo atsiradimo prisidėjo, kaip rašė amžininkai bei įrodo išlikę dokumentai, tikras lietuvis generolas Liudvikas Mykolas Pacas. Tai jis „užvertė” Rusijos carą raštais bei prašymais, kad krašto centru taptų Suvalkai.

1873 m. rusų tautybės etnografas aprašė Suvalkijos gubernijoje gyvenusias tautas, tarp jų ir lietuvius. Tačiau mus domina moterys ir jų padėtis. Štai ką jis rašė:
Lietuviai aukšti ir lėti. Moterys gerai sudėtos ir gražios, mėgsta dainuoti. Merginos net darbus dirbdamos nenustoja dainuoti.

Kaip rengėsi? „Ištekėjusios moterys – ant paprastų marškinių ir sijono nešioja ilgą pilką ar mėlyną kaftaną su avikailio apvadais. Galvas persiriša skara, iš po kurios matosi šiek tiek plaukų. Merginos susipina kasas ir jomis apvynioja galvą. Šiokiadieniais merginos nešioja nedideles skareles, paprastus marškinius bei sijoną su prijuoste. Eidamos į svečius užsideda tam tikrą korsetą, ryškų sijoną, o galvą persiriša spalvinga skara. Šventėms moterys nešioja baltas kojines ir odinius batelius.”

Šiokiadieniais visi avėdavo klumpes.

Suvalkiečių lietuvių šeimose buvo tvirtas patriarchatas... Visa valdžia sutelkta šeimininko rankose, kuriam visi paklūsta.
Šeimininkė užsiima tik moteriškais reikalais. Vaikai turi padėti visuose ūkio darbuose pagal amžių ir galimybes. Šeima už stalo sėda visi kartu, kartu ir ilsisi po darbų.

XIX a. pabaiga – lietuvybės pavasaris. Žadinti lietuvių tautą stoja ne tik Suvalkijos vyrai, bet ir moterys. Viena iš jų, bajoriškos kilmės, Joana Domininka Pavalkytė, vėliau daktaro Kazio Griniaus žmona.

Joana Pavalkytė gimė 1865 m. Šikšnių dvare Kybartų valsčiuje, turėjo tris brolius. Marijampolėje Pavalkiai savo namą pasistatė dar 1846 metais, taigi, tai tikrų marijampoliečių šeima. Nors Pavalkiai gyveno lenkų kultūros dvasia, bet mokėjo lietuvių kalbą ir buvo nusistatę prieš carinę valdžią.
Apie Joaną kalbėta, kad ji yra graži ir išsilavinusi mergina. Dar neištekėjusi už daktaro Kazio Griniaus ji Varšuvoje pramoko skalbimo verslo ir vertėsi pelninga skalbykla.

Vestuvės įvyko 1896 m. liepos 29 d. Marijampolės bažnyčioje. Metrikoje rusišką santuokos tekstą abu jaunieji pasirašė lietuviškai. Nors apie save sakė, kad turi „vieną sielą dviejuose kūnuose”, tačiau buvo skirtingų charakterių: Kazys – lėtas, o Joana – neramaus būdo. Skyrėsi ir jų politinės pažiūros: Kazys – „centristas”, o Joana – socialdemokratė (nemaišykite su bolševikais).

Tais pačiais metais Joana Griniuvienė organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą į Lietuvą. 1904 m. Marijampolėje organizavo pirmąją viešą demonstraciją (apie 300 žmonių) prie P. Armino Trupinėlio kapo. Jai nerūpėjo, kad neturėjo leidimo. Po metų bandė sukelti Dono kazokų pėstininkų pulko maištą Marijampolėje. 1905 m. ji buvo pagrindinė kultūros ir švietimo draugijos „Šviesa” organizatorė. Joana „išmušė” leidimą iš valdžios pirmajam lietuviškam spektakliui „Amerika pirtyje” Marijampolėje. Kovojo už lietuviškas pamaldas Marijampolės bažnyčioje. Gimdė vaikus ir sėdėjo kalėjimuose už lietuvybę... 1906 m. – Marijampolės, o 1908 m. – Kalvarijoje.

Kilus I-ąjam Pasauliniam karui, Marijampolėje atidarė 15 lovų karo ligoninę ir pradėjo naują verslą, anot Kazio Griniaus: „Pagalios sumanė įsitaisyt dešrinę dirbtuvę ir krautuvę <...> ir užvedė „fabriką”. Dešras siuntė net į Škotiją. Dėl rusų armijos pralaimėjimų, šeima buvo evakuota į Kislovodską Kaukaze, ten Joaną Griniuvienę 1918 m. nušovė bolševikai. Palaidota Kislovodsko kapinėse.

XIX a. antroje pusėje, atsiradus valstybinėms pradžios mokykloms, mokytis jose pradėjo ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Tačiau tėvų požiūris į mergaičių išsilavinimą buvo skeptiškas, todėl mergaitės sudarė tik apie procentų bendro mokinių skaičiaus. Visgi, jau 1866 m. Suvalkuose buvo atidaryta Moterų gimnazija (tuo pat metu Marijampolėje buvo įkurta Vyrų gimnazija). Suvalkuose 1900 m. mokėsi 236 gimnazistės.

XIX a. pab. Marijampolėje be trijų pradžios mokyklų berniukams, savo veiklą pradeda ir mergaičių pradžios mokykla. Mokytojos nuolat keitėsi. 1899 m. mokytojavo Sofija Pavlovna Novickaja, po metų – Aleksandra Koročanskaja ir t.t. Įžengus į XX a., statistikos duomenys rodo, kad Suvalkų gubernijoje mokosi 8317 berniukų ir 3009 mergaitės.

Pirmąją privačią mokyklą mergaitėms, kuri atitiko gimnazijos reikalavimus, 1899 m. Marijampolėje įkūrė Natalija Razumeičikienė. Pradžioje tai buvo keturių klasių mokykla, po to savininkė išsirūpino leidimą šešioms klasėms, o vėliau mokykla patapo septynių klasių gimnazija. Mokykla veikė iki I-jo pasaulinio karo.
1906 m. I kategorijos privačią mokyklą Marijampolėje atidarė Ksenija Maksimovna Brevern (Ksenija Breverniūtė). Mokykloje buvo septynios klasės. 1908 m. šioje mokykloje mokėsi apie 300 mergaičių, iš kurių – 28 lietuvaitės, 20 lenkaičių, keliolika rusaičių, keletas vokiečių tautybės ir likusios – žydų tautybės mergaitės.
1907 m. Marijampolėje buvo atidaryta lietuviška „Žiburio“ draugijos mergaičių progimnazija. Vienas iš steigėjų, pasirašęs Meškaus slapyvardžiu, „Šaltinyje“ įvardijo pagrindinę mokyklos mergaitėms steigimo priežastį: „Todėl svarbiausias dalykas apskritai žmogaus protą išplėtoti, išlavinti, apšviesti; apsišvietęs gi žmogus pats sau gyvenime reikalingas žinias mokės knygose rasti.“ Ir taip paneigia iki šiol gyvuojantį mitą, kad prusinti, mokyti lietuvaites buvo reikalinga tam, kad lietuviai inteligentai vyrai „turėtų lietuvišką medžiagą vedyboms“ ir nevestų kitataučių...

Pirmuosius mokslo metus prieklasyje (paruošiamoji klasė) ir I klasėje baigė 33 mergaitės (pagal kitą oficialų dokumentą – 39 ?). Progimnazijoje buvo „išguldoma“ lietuvių, rusų, vokiečių kalbos, skaitliavimas, dailėraštis, piešimas, tikyba, rankų darbas. Visuotinė geografija buvo mokoma rusiškai, o Lietuvos istorija ir geografija – lietuviškai. Prancūzų kalbą, lenkų kalbą (mokėsi 18 mergaičių), muziką (7 mokinės) bei kulinariją buvo galima pasirinkti ... pagal tėvų norą. Taip pat buvo gimnastika.

Prie mokyklos buvo panelės Liorentaitės pensionatas, kuriame gyveno 9 mokinės. Progimnazija turėjo biblioteką (61 knyga). Progimnazijos vadovu buvo kunigas Motiejus Gustaitis, o pavaduotoja nuo 1909 iki 1915 m. – rašytoja Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Nepriklausomoje Lietuvoje gimnazijos buvo „suvalstybintos“ ir vietoje „Žiburio“ mergaičių gimnazijos atsirado Marijampolės mergaičių gimnazija.

Kur buvo „Žiburio” mergaičių progimnazija? Dabartinėje Bažnyčios gatvėje prieš Šv. Arkangelo Mykolo globos namus, ten buvo nuomojama pusė pastato. Namas tarpukaryje, kilus gaisrui, sudegė. Įdomus faktas, kad 1919 m. Marijampolėje buvo įkurta antra pasaulyje Hebrajų kalbos gimnazija, kurioje jau kartu mokėsi ir berniukai, ir mergaitės.

Zofija (Sofija) Zalevska Arminienė-Kriaučiūnienė gimė 1846 m. gruodžio 22 d. Naujastrožės kaime Kalvarijos valsčiuje. Tėvas Eustachijus Zalevskis, būdamas bajorų kilmės, Sofiją ir dvi jos seseris auklėjo lenkų tautine dvasia. Sofija mokėsi privačiame mergaičių pensionate Suvalkuose, baigusi išsilaikė mokytojos egzaminus Veiverių mokytojų seminarijoje.

Gavo mokytojos darbą Vladislavovo (Kudirkos Naumiesčio) dviklasėje mokykloje. Ten sutiko lietuvių poetą Petrą Arminą-Trupinėlį ir 1875 m. ištekėjo. Jaunavedžiai apsigyveno Marijampolėje. Po vyro mirties (1885 m.), praėjus keturiems metams, ji ištekėjo antrą kartą už Petro Kriaučiūno, garsiausio to meto lietuvybės puoselėtojo.

Po vedybų jie išsikėlė į Plokščius ir apsigyveno Tiškevičiams priklaususio dvaro name ant Nemuno kranto. Ten prasidėjo Sofijos ir suomių rašytojos Mailos Talvio Mikkolai draugystė. Rašytoja su savo vyru kalbininku Jooseppu Julium Mikkola lankėsi Plokščiuose, o laiškais abi moterys bendravo iki Sofijos Kriaučiūnienės mirties. Sofija mokė Mailą lietuvių kalbos, o pati bandė pramokti suomių kalbą.

Beje, laiškus ji rašė lenkų kalba. „ Man lengviau raštu reikšti mintis ta kalba“, – teigė ji. Nors Kriaučiūnienei teko rūpintis vyru, kuris buvo itin nepraktiškas ir išsiblaškęs, pačiai daryti namo remontą, tačiau jos lietuviška ir visuomeninė veikla buvo itin plati.

Marijampolėje įsteigė mergaičių ruošos mokyklą, laikė besimokančių mergaičių bendrabutį. Buvo žolininkė ir vaistininkė. Susirašinėjo ir siuntė knygas, žodynus bei tautosakinę medžiagą garsiausiems to meto Europos baltistams ir kalbininkams Adalbertui Becenbergeriui, Baudoninui de Courtenay, Filipui Fortūnatovui, J. J. Mikkolai.

Ji užrašinėjo tautosaką, platino lietuvišką draudžiamą spaudą (dažnai Kriaučiūnų namus aplankydavo žandarai), rinko lietuviškas austas prijuostes ir juostas (dalis jų iki šiol yra saugoma Helsinkio muziejuje), kovojo dėl lietuviškų papildomų pamaldų bažnyčiose ir buvo viena iš lietuviškos tautinės draugijos „Žiburys“ steigėjų (išrinkta į draugijos revizijos komisiją).

Sofija Kriaučiūnienė mirė 1912 m. sausio mėnesio pradžioje (tarp 6-12 d.), palaidota Marijampolės senosiose kapinėse. Sofija Kriaučiūnienė savo pagrindiniu tikslu laikė šviesti, sąmoninti, lavinti merginas ir, kaip yra rašiusi laiške savo draugei Mailai, – „jei nebūčiau lietuvė, būčiau suomė“, nors buvo gimusi lenkų bajoraite.

Sofijai Kriaučiūnienei neatsirado vietos Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, o JAV leistoje „Bostono lietuviškoje enciklopedijoje“ minima tik kaip garsių vyrų žmona...

(1894 08 24 – 1962 07 16)
Mažai kas pamena ar žino, kad Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio žmona – marijampolietė... Nors ji gimė Limarkų kaime, netoli Sasnavos. Ne Marijampolėje, kaip tvirtina Visuotinė lietuvių enciklopedija, tačiau Onos Matulaitytės vaikystė ir jaunystė prabėgo čia.

Jos bendraamžis pusbrolis kunigas Dr. Kazimieras Aloyzas Matulaitis MIC savo prisiminimuose išdėstė visą istoriją. Onos tėvas Matas ir Kazimiero tėvas Jonas Matulaičiai, gyvenę netoli vienas nuo kito, nusprendė vaikus leisti į gerą mokyklą. Taip Onos tėvai išsinuomojo namą Degučių kaime, o pusbrolis Kazimieras buvo apgyvendintas pas giminaitę Grinkevičiūtę tame pačiame kaime „tik per plentą”. Marijampolėje jie baigė pradžios mokyklą ir pradėjo mokslus gimnazijoje (tik skirtingose – vyrų ir merginų).

1912 m. Matulaičiai pardavė savo ūkį Limarkuose ir įsigijo 15 margų geros žemės Tarpučiuose, prie naujųjų žydų kapinių. Ten pasistatė dviejų galų namą. Kur buvo Matulaičių namas? Dabartinėje Vilkaviškio gatvėje esantis penkių aukštų monolitas prie „Norfa” parduotuvės stovi toje pat vietoje, kur buvo Matulaitynė.

Baigusi gimnaziją Ona Matulaitytė išvyko į Vilnių. Ten dirbo mokytoja suaugusiųjų kursuose, buvo vaikų prieglaudos vedėja, dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje, padėjo nukentėjusiems nuo karo, dainavo lietuvių chore, vaidino spektakliuose ir t.t. Vilniuje susipažino su Vasario 16-tos akto signataru agronomu Aleksandru Stulginskiu.

Vyriausybei persokėlus į Kauną, A. Stulginskis Oną Matulaitytę pakvietė dirbti į Finansų ministeriją ir 1920 04 24 įvyko vestuvės, o „medaus mėnesį” jaunavedžiai sutiko būdami... Lietuvos prezidentu ir prezidentiene. Kunigas K. A. Matulaitis MIC rašė: „Ji mokėjo priimti, pavaišinti, pakalbinti Europos diplomatus jų kalba, be tarpininkų, patraukdama jų palankumą Lietuvai <...> Nemažo mokslinio išsilavinimo patraukli visuomenininkė ir veikėja iš svetimųjų diplomatų susilaukė sau ir Lietuvai pagarbos.”

Prezidento postą perėmus K. Griniui, Stulginskiai įsigijo Jokūbavo dvarą (Kretingos apskrityje). 1941 m. birželio 14 d. buvo išvežti į Sibirą. Ten dirbdama ir gyvendama sunkiomis sąlygomis ji patyrė du insultus. 1956 m. Stulginskiai grįžo į Lietuvą. A. Stulginskis įsidarbino sodininku Vytėnų sodininkystės ūkyje. Ona Stulginskienė buvo visai be sveikatos ir 1962 m. liepos 16 dieną mirė, palaidota Kaune.

Ar Marijampolė buvo tik trumpas epizodas jos gyvenime? Metais jaunesnis brolis Kazimieras buvo kūrėjas savanoris, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, sunkiai sužeistas prie Daugpilio buvo slaugomas namuose Marijampolėje. Tą darė ne tik mama, bet ir sesuo Ona. Deja, bet mūšyje su lenkais prie Giedraičių 1920 m. brolis žuvo, palaidotas Marijampolėje.

Tapus prezidentiene, anot mamos Marcelės Matulaitienės, „Onutė neturinti kiek laisvesnio laiko pabuvoti pas motiną, ilgiau kaip pusdienį.” Stulginskių šeimai gyvenant Jokūbave susitikimai buvo retoki, bet tėvų namuose O. Stulginskienė „buvodavo“. Taigi, turime dar vieną Marijampolės moterį, kuria galime didžiuotis.

Ar ji buvo giminaite palaimintajam Jurgiui Matulaičiui? Remiantis kunigu K. A. Matulaičiu MIC, tikrai ne, nors jį į vienuolyną priėmė pats marijonų atnaujintojas.

Filosofijos daktarė marijampolietė Ema Zaludokaitė (Žaludokaitė). XX amžiaus pradžioje retas atvejis, kai moterys pasiekdavo tokias mokslo aukštumas. O dar sunkiau tai buvo padaryti, būnant nerege... Jeigu tikėti to meto šaltiniais, Ema Zaludokaitė buvo antroji moteris, turinti regėjimo negalią, tapusi mokslų daktare Europoje.

Marijampolės rabino Mejerio ir jo žmonos Daihos Zaludokų šeimoje 1903 m. gimė dukra Ema. Būdama 14 metų, Pirmojo pasaulinio karo metu, Ema apako. Iki tol ji mokėsi tik namuose. Jau būdama akla, ji mokėsi muzikos ir rankdarbių, o 1921 m. išvažiavo į Vokietiją. Ten specialioje mokykloje praėjo gimnazijos kursą ir įstojo į Frankfurto prie Maino universitetą, vėliau perėjo į Marburgo Pilypo universitetą (kuriame moterims mokytis leista nuo 1908 m.), kur tarp beveik 5000 studentų buvo vienintelė akloji. Baigusi universitetą, apsigynė filosofijos ir anglų germanų filologijos mokslų daktarės vardą.

1932 m. Ema Zaludokaitė grįžo į Marijampolę ir apsigyveno pas seserį. Duodama interviu vietos laikraščiui ji papasakojo savo gyvenimo istoriją, padrąsino Lietuvos akluosius, kad gyvenimas nesustoja, bet galima daug jame nuveikti ir atsiprašė korespondento, kad per dešimtmetį šiek tiek primiršo lietuvių kalbą.

Ji žadėjo pasilikti Lietuvoje, nes čia „gimtasis kraštas”. Jos daktarinė disertacija buvo eksponuojama 1935 m. Prahoje (Čekoslovakija) tarptautinėje aklųjų spaudos parodoje ir atstovavo Lietuvą.
Emai Zaludokaitei pavyko pasitraukti iš Lietuvos iki sovietų okupacijos. Izraelyje ji įkūrė Jeruzalės aklųjų mokyklą ir buvo jos direktorė. 1948 m. lankėsi JAV pas savo brolį ir dalyvavo Masačusetso aklųjų mokyklos renginyje. Gyveno Jeruzalėje. Tikslios mirties datos nustatyti nepavyko.

Ir pabaigai, ši nuostabi moteris – puikus pavyzdys, kad negalia negali sustabdyti, o jos kuklumas buvo išskirtinis. Marijampolės korespondento paklausta, kaip ji pasiekė tokių aukštumų moksle, Ema Zaludokaitė atsakė: „Jūs stebitės, kaip aš galėjau to pasiekti? Juk aš nieko daugiau neveikiau tik mokiausi.” Ema Zaludokaitė mokėjo šias kalbas: anglų, vokiečių, prancūzų, jidiš, hebrajų, lietuvių, laisvai skaitė graikų ir lotynų kalbomis.

Teksto autorius Arūnas Kapsevičius